kūjaitis

kūjáitis sm. (1) J plaktukas, kūjelis: Paduok kūjaitį, reik tą vinį įkalti gerai Ms. Tėvas įdėjo kūjaičiuo kotą Pln. Pokštelėjo kaip su kūjaičiu par kaktą Žd. Su kūjaičiu čia reikia kalti, o ne su akmeniu Varn. Kas nu tintuvų pagavo kūjaitį? Tl. Paimk kūjaitį ir ištink dalgį Vkš. Ištrupėjęs kūjáitis, nėr su kuo dalgį tinti Lc. [Spraudymui] reik medinio kūjaičio S.Dauk. Takšt takšt takšt! – garsėjo kūjaičių trenksmai LzP. ^ Lyg kūjáitis kūjuo[ja] girtas J.